Apie autorių

„Nedrįstu garsiai deklaruoti, kad esu poetas.“

Esu tokio amžiaus, kai pavadintas pagyvenusiu žmogus dar sutrinka ir viduje prieštarauja tam epitetui, bet pavadintas jaunu priima tai kaip nelabai vykusį pajuokavimą. Gyvenimo nebeplanuoju.

Nedrįstu garsiai deklaruoti, kad esu poetas. Kai klausia, dažniausiai pavadinu save jau profesionaliu politiku, diplomatu, gamtamokslininku ir keliautoju, suvokusiu, kad gyvenimas turi savo geografinę ir politinę dimensiją. Tačiau svarbiausi dalykai mūsų gyvenime yra padaromi „iš meilės“, t.y. jie – mūsų emocijų, pergyvenimų, nerimo ir džiaugsmo išraiška.

Turiu daug garbingų vardų, aukštų pareigybių, atsakingų misijų, kurios padarė mane savotišku pasaulio piliečiu, neretai sprendžiančiu didelių bendrijų ar net tautų likimus.

Esu daug kartų klydęs ir prisirinkęs negarbės ar net gėdos ženklų, pajutęs gyvenimiškų nuodėmių pagundas ir pasekmes.

Pažįstu daug žmonių, kuriems esu svarbus ir mielas, daug žmonių, kuriems esu reikalingas, daug žmonių, kuriems esu juokingas, kuriems esu vertas paniekos ir visiškai nereikšmingas.

Rašau nereguliariai. Kai užsimanau. Netikiu didele įkvėpimo galia, tačiau žinau, kad atsitinka ir tai, kuo niekada nebūčiau patikėjęs.

Egidijus Vareikis

Apie knygą

Atmintis kaip drabužis. Nešiojamas ir nekeičiamas ilgainiui virsta draiskalais.

„Atminties draiskalai“ tai autoriaus lyrinių prisiminimų nuotrupos, iš kurių „siuvamas“ savitas poetinis jausmų pasaulio paveikslas. Jame kontrasto principu derinami vienatvės, meilės, aistros, atgailos, užuojautos motyvai, atspindintys žmogaus atmintyje saugomas ir ne visada viešai pasakomas tiesas.


Šią knygą galite įsigyti knygynuose arba internete:
Vitae Litera
Mano knyga
Patogu pirkti

Foto galerija

Akimirkos iš knygos pristatymų.

Mintys

Atminties draiskalai, likę nuo gerokai sunešioto gyvenimo rūbo, susiūti į spalvotą išgyvenimų audeklą yra šios knygos poezija.
Melas yra dažnas mūsų jausmų palydovas, kartais net visai mielas draugas, o eilėraščių apie melą nedaug... bet aš išdrįsau...
Laiškus, vėlai vakarais rašytus, ryte dažnai norisi trinti iš atminties.
Daugelis mano, kad meilė – tai atradimas. Tačiau ne ką rečiau meilė – tik abejonė...
Ryto meilės galva šviesi, bet man ryto meilė išvis nerimta.
Kava yra vienas iš universaliausių gėrimų, kokį tik galima sugalvoti. Kiek širdžių sujungta jos pagalba, kiek meilės prisipažinimų gauta...
Gyvenimas savo esme nėra rimtas projektas. Gal veikiau atvirkščiai...
Nesu repo muzikos mėgėju, bet man bando klijuoti poetinio reperio etiketę. Ir gerai.
Meilės brakonieriaus etiketės neatsisakiau. Gal mano lyrinis herojus išties toks?
Brakonieriškai lankiausi meilės rezervate, mačiau kaip jo teritorija vis labiau saugoma... Gal todėl, kad meilė iki šiol neprijaukinta.
Gatvės žibintas, naktinių drugių žudikas. O mums – tai kelrodis.
Kiekviename eilėraštyje turi būti kažkas netikėta, pavyzdžiui upeliūkštis tampa pievos meilužiu.
Tikra meilė negali kartoti jau žinomo scenarijaus. Bet ar iš tikro kiekviena nauja meilė – kitokia?
Asiliukas sakė tiesą. Bendravome žodžiais ir gestais, tačiau tikro bendravimo nebuvo.
Mano meilė karti kaip kava. Saldžios meilės nesiūlykite.
Makiažo teptuku galima paslėpti veido randus. Eilėraščiai slepia meilės randus.
Prisipažinti, kad tavo meilė netobula ar net laikina kartais sunkiau nei prisiekti meilę visam gyvenimui.
Eilėraščiai apie gyvenimo netobulumus tai pasako geriau nei intelektualinės diskusijos.
Abejonės lydi net geidžiamiausius intelektualinius ir jausminius „projektus“. Gal tai atminties draiskalus balansuojantis jausmas.
Eilėraščiai apie gėdą gana reti. Nors gėdos jausmas toks dažnas...
Ruduo – geriausia laikas susiūti atminties draiskalamas į rudens spalvų audinį.
Poezija nesibaigia paskutiniuoju knygos puslapiu. Bendraukime toliau.

dienos pabaigą
metam prie šiukšlių
lyg dar vieną gyvenimo juodraštį

mano meilės laiškai
pilni klaidų
tuštybės
sąžinės priekaištų
ašarų
priesaikos nuolaužų

mūsų vakaras baigėsi vakar
lūpų žaismo daugiau nekartokim
juk ne pasakas sekėm,
pagyvenom, supratom
kad baigtis jų visai kitokia

žvakės liepsna
nuplevens pavėjui
suodžiais pavirstančiais skausmo
drugeliais
meilė neturi namų
niekad mums į akis nežiūrėjo
meilė
nakties paklydimų išmindžiotas kelias

pasaulis jau pasibaigęs
seniai kitame gyvenam
nenupirksi meilės
lyg baldų
už lengvatinį kreditą
lengvabūdiškai duodamą

myliu išvis nerimtai
netgi be žodžių
negundo bundant rytais
paslėptas grožis
noriu tik vėju naiviu
tave paglostyt
ašaros lašo kraštu
strazdaną guosti

kodėl su manimi
kalbi rimtai
žodžius, mintis ir net aistras
pasvėrus
nesiklausau, neprižadu,
greit viska pamirštu
elgiuosi nešventai
ne riteris – tik meilės brakonierius

atminties kambariai
saugo mūsų žodžius
vienadienius drugius
ant pagalvių
sienose
lūpdažio pėdsakuos
iki nudžius

aš – tavo ruduo
ilgesys ir nerimas
prašymas kiek nekuklus
atėjau ir išeisiu – ilgai nebūsiu
pasteliškai spalvinsiu ilgus sapnus
išsinešiu
rūpesčių gerą pusę

jei nemylėsi – pasišaipyk
parodyk juoko raukšlelę
choras tylos angelų
pagiedos užmigusios meilės
giesmelę

nepamiršk
pasiimk
jei nori
nedaug meilė užima vietos
visa
puodeliui kavos atvėrus
net ryte
dar neatvėsus

kai bus viskas ramiai ir sveika
kiekvienam po meilės paketą
iš poezijos liks tik raidės
ar ieškosim Arkadijoj vietos?

mano rankos
nemoka prakalbint gėlių
mano vėjuose paukščiai
mirtini pasiklysta
erotiškos knygos
perfumuotų eilių
nerimo pirštuose dūla ir plyšta

senų atvirukų
linkėjimai blyškūs
senos istorijos nerimu audžiamos
kaltės ir klaidos
lyg patvorio dilgėles
kiek kartų rautos
ir vis ataugančios

tu paverk
dėl sielos basos
išdavystė jai pėdas subadė
paklausyk
apsišaukėliai mocartai šiąnakt
sugros
plagijuotą nakties serenade

jau seniai vaikelius pasėjom
jau galvojam kad esam patyrę
jau ne kartą abu praėjom
išdavysčių ir nuoskaudų girią
bet kiekvieną rytą prabudęs
į tave vis žvelgiu nedrąsiai
vis bijau neatsargiai sujudint
tavųjų blakstienų rasą

Rašykite

Man svarbi jūsų nuomonė. Rašydami tapsite ne vien kritikais, bet ir poezijos lyriniais herojais.